Paprasti dalykai. Tylos akimirkos.
Kasdienybės skonis ir šiluma.
Jau kelerius metus gyvenu nedideliame Lietuvos miestelyje, kur metų laikai keičiasi aiškiai ir ramiai. Kiekvieną rytą atidarau langą ir įkvepiu orą, kuris kvepia pušimis ir šlapia žeme. Šie užrašai – tai ne dienoraštis įprasta prasme. Tai mano bandymas sustabdyti akimirkas, kurios dažnai praslysta pro pirštus: kvapą šviežiai keptos duonos, šviesos žaismą ant senos medinės grindų, tylų pokalbį su savimi vaikščiojant miške.
Aš nerašau apie tai, kaip gyventi „teisingai“. Rašau apie tai, kas man patinka. Apie tai, kaip vieną rudens dieną atradau, kad moliūgų sriuba gali būti visai kitokia, jei į ją įdėsi truputį cinamono ir ilgai maišysi lėtai. Apie tai, kaip kartais geriausia mintis ateina tada, kai tiesiog sėdi ir nieko nedarai. Apie tai, kaip sunku buvo išmokti nežiūrėti į telefoną pirmas trisdešimt minučių po pabudimo – ir kaip tai pakeitė mano ryto pojūtį.
Šie puslapiai skirti tiems, kurie taip pat ieško mažų inkarų kasdienybėje. Galbūt tu taip pat mėgsti ilgai virti arbatą arba vaikščioti tuo pačiu keliu ir pastebėti, kaip keičiasi medžiai. Galbūt tu taip pat jautiesi geriau, kai diena turi bent vieną sąmoningą pauzę. Jei taip – esi čia vietoje.
Šį rudenį vėl atradau, kaip malonu gaminti lėtai. Nėra skubos, nėra tikslių gramų. Yra tik puodas, šiluma ir noras pajusti, kaip kvepia moliūgas, kai jį kepi...
Kiekvieną rytą prieš išgerdama pirmą gurkšnį arbatos aš tiesiog sėdžiu. Penkias minutes. Kartais ilgiau. Tai ne pratimas. Tai tiesiog būdas grįžti į savo kūną...
Yra vienas kelias už namo, kurį aš vaikštau jau trejus metus. Kiekvieną sezoną jis kitoks. Pavasarį jis kvepia alyvomis, vasarą – saulės įkaitinta žole...
Kartais geriausia, ką galiu sau duoti – tai valanda be jokio plano. Tik fotelis prie lango, stora knyga ir puodelis arbatos, kuris taip ilgai virsta, kad net pamirštu apie laiką...
Nėra didelių pasikeitimų. Yra tik mažos detalės, kurios kartojasi. Ir būtent jos pamažu keičia tai, kaip jaučiuosi dienos pabaigoje...
Prieš kelerius metus gyvenau visiškai kitaip. Dienos buvo pilnos susitikimų, ekranų, skubos ir nuolatinio jausmo, kad „reikia spėti“. Atrodė, kad jei sustosiu – viskas sugrius. Ir tada vieną žiemą atsidūriau Lietuvoje. Neplanuotai. Vieną savaitę čia, kitą – vėl kitur. Bet kažkas šioje šalyje privertė mane sulėtėti.
Galbūt tai buvo ilgos žiemos vakarai, kai už lango tik sniegas ir tamsa. Galbūt tai buvo žmonės, kurie nemano, kad reikia visada būti užimtam. O gal tiesiog gamta – miškai, ežerai, tylūs keliai. Čia aš pradėjau pastebėti dalykus, kurių anksčiau nematydavau. Pavyzdžiui, kaip keičiasi šviesa ant sienos per dieną. Kaip skaniai kvepia duona, jei ją kepi pati. Kaip malonu tiesiog sėdėti ir nieko nesakyti.
Šie užrašai atsirado natūraliai. Pirmiausia tai buvo laiškai draugams. Tada – trumpi tekstai telefone. O dabar – šie puslapiai. Aš nerašau, kad kažką pakeisčiau pasaulyje. Rašau, nes man patinka dalintis tuo, kas man atrodo gražu. Ir jei bent vienas žmogus, perskaitęs, pajus norą tą pačią popietę išgerti arbatą lėtai – vadinasi, viskas buvo verta.
Aš esu Dau Phu. Gyvenu Lietuvoje jau penkerius metus. Rašau apie tai, kas lieka, kai atmeti skubą. Kviečiu tave į savo pasaulį.
Skaityti mano istoriją