Nėra didelių pasikeitimų. Yra tik mažos detalės, kurios kartojasi. Ir būtent jos pamažu keičia tai, kaip jaučiuosi dienos pabaigoje. Prieš kelerius metus maniau, kad reikia didelių sprendimų, kad gyvenimas pasikeistų. Dabar žinau, kad pakanka mažų ritualų, kurie kartojasi kiekvieną dieną.
Pavyzdžiui, rytinis langas. Kiekvieną rytą, kai pabundu, pirmas dalykas – atidarau langą. Net žiemą, net kai šalta. Stoviu prie jo kelias minutes. Įkvepiu. Pažiūriu į medžius. Tai užtrunka gal dvi minutes. Bet diena prasideda kitaip. Tarsi būčiau pasakiusi sau: „Aš esu čia. Diena prasideda.“
Kitas ritualas – arbata prieš darbą. Ne kava. Arbata. Aš ją ruošiu lėtai: užverdu vandenį, įdedu lapelius, palaukiu. Geriu iš to paties puodelio. Sėdžiu prie stalo. Kartais skaitau kelias eilutes iš knygos. Tada pradedu dirbti. Šis ritualas padeda atskirti „rytą“ nuo „darbo“. Tarsi riba.
Vakare – žvakė. Kai sutemsta, uždegu vieną žvakę ant stalo. Ne todėl, kad reikia šviesos. O todėl, kad tai signalas: diena baigiasi. Aš sėdžiu, kartais rašau užrašus, kartais tiesiog žiūriu į liepsną. Po dešimties minučių užpučiu. Ir einu miegoti. Arba ne. Kartais dar skaitau. Bet ritualas padeda pajusti, kad diena baigta.
Dar vienas – laiškai. Kiekvieną sekmadienį rašau bent vieną laišką. Ne elektroninį. Popierinį. Draugei Vietname, mamai, arba tiesiog sau. Kartais tai būna ilgas tekstas. Kartais – kelios eilutės ir piešinys. Svarbu, kad tai darau ranka. Tai lėta. Ir tai lieka.
Man atrodo, kad ritualai padeda jausti, kad gyvenimas turi formą. Kad dienos ne tik bėga, bet ir turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Kad aš ne tik reaguoju į tai, kas vyksta, bet ir kuriu savo ritmą.
Jei nori pradėti – pradėk nuo vieno. Mažo. Tokio, kuris tau patinka. Ir kartok jį. Ne todėl, kad „reikia“. O todėl, kad nori. Po kelių savaičių pamatysi, kaip diena pasikeičia. Ne iš karto. Pamažu. Bet pasikeičia.