Aš esu Dau Phu. Gimiau Vietname, mažame miestelyje netoli Hanojaus. Mano mama buvo virėja nedidelėje šeimos kavinukėje, o tėtis – mokytojas. Namuose visada kvepėjo prieskoniais ir ryžiais. Aš nuo mažens mokiauosi stebėti, kaip maistas jungia žmones. Kai mama gamindavo phở, kaimynai ateidavo „tiesiog užsukti“, bet iš tikrųjų – pasėdėti prie stalo ir pasikalbėti.
Kai man buvo dvylika, šeima persikėlė į Europą. Pradžia buvo sunki. Nauja kalba, nauji veidai, kitoks maistas. Mokykloje vaikai klausdavo, iš kur aš, ir kartais juokdavosi iš mano pavardės. Bet buvo ir tokių, kurie norėjo paragauti mano atsineštų pietų. Tada supratau – maistas kalba garsiau už žodžius.
Po studijų dirbau keliuose miestuose: Berlyne, Amsterdame, Prahoje. Buvau vertėja, paskui – mažos dizaino studijos projektų vadovė. Dienos buvo ilgos, vakarai – dar ilgesni. Gyvenau lagaminuose. Valgiau greitai. Miegojau mažai. Maniau, kad taip ir turi būti, jei nori „ką nors pasiekti“.
2019-ųjų pabaigoje atvažiavau į Lietuvą aplankyti draugės, kuri čia dirbo. Planavau pabūti savaitę. Pasilikau ilgiau. O tada supratau, kad noriu likti. Ne todėl, kad čia „geriau“. O todėl, kad čia pirmą kartą per daugelį metų pajutau, kad galiu kvėpuoti lėčiau. Kad niekas neskuba. Kad galima tiesiog eiti mišku ir niekam apie tai nepasakoti.
Pirmus dvejus metus gyvenau Vilniuje. Dirbau nuotoliniu būdu. Bet miestelis vis tiek traukė. 2022-aisiais persikėliau į nedidelį miestelį pietų Lietuvoje. Čia yra senas medinis namas su dideliu sodu. Žiemą krosnis šildo visą namą. Vasarą pro langus matyti laukas. Rudenį renku obuolius, kurių niekas nespėja nuskinti.
Dabar mano dienos atrodo taip: ryte užkūrenu krosnį (jei šalta), išgeriu arbatą prie lango. Paskui rašau. Kartais ilgai, kartais tik kelias eilutes. Popiet – pasivaikščiojimas tuo pačiu keliu. Vakare – knyga arba laiškas draugei Vietname. Kartais kviečiu kaimynus vakarienės. Kartais sėdžiu viena ir tiesiog klausausi, kaip lyja.
Užrašus pradėjau rašyti 2023-ųjų pavasarį. Pirmiausia – sau. Norėjau prisiminti, kaip jaučiuosi, kai niekur neskubu. Paskui – draugams. O dabar dalinuosi čia. Ne todėl, kad turiu kokią nors misiją. O todėl, kad man patinka mintis, jog kažkur pasaulyje yra žmogus, kuris skaito šias eilutes ir irgi pajunta norą tą vakarą išsivirti ko nors šilto ir tiesiog pasėdėti.
Aš vis dar mokausi lietuvių kalbos. Darau klaidas. Kartais žmonės šypsosi, kai kalbu. Bet man tai patinka. Tai primena, kad esu svečiuose. Ir kad tai – laikina. O kol kas – tai mano namai.