Šį rudenį vėl atradau, kaip malonu gaminti lėtai. Nėra skubos, nėra tikslių gramų. Yra tik puodas, šiluma ir noras pajusti, kaip kvepia moliūgas, kai jį kepi orkaitėje. Prieš kelias savaites nusipirkau didelį moliūgą turguje. Pardavėja pasakė, kad jis iš savo sodo. Atvežė iš kaimo. Aš jį parsinešiau namo, padėjau ant stalo ir kelias dienas tiesiog žiūrėjau į jį. Man patiko jo forma, oranžinė spalva, kuri priminė saulėlydį.
Vieną vakarą nusprendžiau jį kepti. Nupjoviau viršų, išėmiau sėklas (jas vėliau išdžiovinau ir pasisėjau kitam pavasariui), supjaustiau stambiais gabalais. Pabarščiau druska, pipirais, šlakeliu alyvuogių aliejaus ir kepiau beveik valandą. Kai ištraukiau, namai kvepėjo taip, kad net kaimynė paskambino ir paklausė, ką kepu. Sakiau – moliūgą. Ji nusijuokė ir pasakė, kad kvepia kaip vaikystė.
Iš to moliūgo padariau sriubą. Ne pagal receptą. Tiesiog sudėjau, kas buvo šaldytuve: svogūną, morką, truputį imbiero (kurį turėjau nuo praėjusios savaitės), kokosų pieno likutį. Viriau ilgai, ant mažos ugnies. Maišiau lėtai, kartais net užsimerkdavau, kad geriau pajusčiau kvapą. Kai viskas suminkštėjo, blenderiu ištryniau iki glotnumo. Paskui įdėjau šiek tiek cinamono ir lauro lapo. Skonis išėjo šiltas, saldus, bet ne per saldus. Kaip apklotas vėsiam vakarui.
Kitą dieną iš likusio moliūgo padariau salotas. Iškepiau gabalėlius orkaitėje su rozmarinu (kurį auginau vazonėlyje ant palangės), sumaišiau su rukola, kuri dar augo sode, ir šlakeliu citrinos. Buvo paprasta. Ir labai skanu. Supratau, kad nereikia daug ingredientų. Pakanka vieno gero produkto ir šiek tiek dėmesio.
Rudenį mėgstu kepti obuolius. Yra senas obelų sodas už kaimo. Ten auga veislė, kurios pavadinimo nežinau. Obuoliai maži, rūgštoki, bet kepant tampa saldūs. Aš juos perpjauju pusiau, išimu šerdį, į vidurį įdedu truputį medaus ir cinamono, kepu, kol suminkštėja. Valgau šiltus, kartais su jogurtu. Kartais tiesiog taip.
Man patinka, kai virtuvėje nėra tikslumo. Kai gali nukrypti nuo plano. Kai gali pridėti daugiau to, ko nori, ir mažiau to, ko nereikia. Kai gali gaminti ne pagal laikrodį, o pagal nuotaiką. Šį rudenį aš taip ir darau. Ir man atrodo, kad maistas išeina skanesnis būtent todėl.
Kartais kviečiu draugus. Tada gaminu daugiau. Pavyzdžiui, didelį puodą troškinio iš jautienos ir šakniavaisių. Arba keptą vištą su obuoliais ir svogūnais. Stalas būna nuklotas, žvakės dega, o pokalbiai trunka ilgai. Po tokių vakarų lieka ne tik sotumas, bet ir šiluma namuose.
Aš vis dar mokausi lietuviškų patiekalų. Cepelinus bandžiau daryti kartą – išėjo juokingai, bet skanu. Šaltibarščius mėgstu, ypač kai karšta. O štai kugelio dar neišdrįsau. Gal kitą rudenį.
Ruduo man – tai metas, kai noriu daugiau būti namuose. Kai noriu, kad namai kvepėtų maistu. Kai noriu dalintis tuo kvapu su kitais. Ir kai noriu tiesiog stovėti virtuvėje, maišyti puodą ir niekur neskubėti.