Kiekvieną rytą prieš išgerdama pirmą gurkšnį arbatos aš tiesiog sėdžiu. Penkias minutes. Kartais ilgiau. Tai ne pratimas. Tai tiesiog būdas grįžti į savo kūną ir į savo dieną. Pradėjau tai daryti prieš dvejus metus, kai supratau, kad mano rytai buvo panašūs į lenktynes: atsikelti, patikrinti telefoną, išgerti kavą, pradėti dirbti. Ir visada jausmas, kad jau vėluoju.
Dabar viskas kitaip. Pabundu, atidarau langą (net jei šalta), pastoviu prie jo kelias minutes. Paskui sėduosi ant grindų arba ant fotelio. Ir tiesiog kvėpuoju. Ne specialiai giliai. Ne pagal skaičių. Tiesiog stebiu, kaip oras įeina ir išeina. Kartais mintys atbėga – ką reikia padaryti šiandien, ką pamiršau vakar. Tada švelniai jas paleidžiu ir grįžtu prie kvėpavimo.
Man patinka, kai namas dar tylus. Kai dar nėra garso iš gatvės. Kai tik paukščiai už lango. Tada penkios minutės atrodo kaip valanda. Ir kai atsikeliu, jaučiu, kad diena prasidėjo ne nuo skubos, o nuo manęs pačios.
Kartais ritualas keičiasi. Žiemą sėdu prie krosnies ir žiūriu į ugnį. Vasarą – lauke, ant suoliuko sode. Rudenį – prie lango, kai lyja. Pavasarį – ant laiptų, kai saulė šildo veidą. Svarbu ne vieta. Svarbu, kad tai būtų mano laikas.
Kartais kviečiu draugę, kuri gyvena netoliese. Ji ateina su savo arbata. Mes sėdime drauge, tylime, kartais pasikalbame. Po to jaučiamės kitaip. Tarsi būtume padariusios kažką svarbaus, nors iš tikrųjų nieko „nedarėme“.
Man atrodo, kad šios kelios minutės keičia visą dieną. Ne todėl, kad jos „pagerina“ kažką. O todėl, kad jos primena, kad aš esu čia. Kad diena priklauso man. Kad galima pradėti lėtai ir ramiai.
Jei kada nors bandysi – nepradėk nuo penkių minučių. Pradėk nuo vienos. Sėdėk ir tiesiog kvėpuok. Nieko daugiau nereikia. Jokios programėlės. Jokio tikslo. Tik tu ir oras.