Yra vienas kelias už namo, kurį aš vaikštau jau trejus metus. Kiekvieną sezoną jis kitoks. Pavasarį jis kvepia alyvomis ir šlapia žeme. Vasarą – saulės įkaitinta žole ir uogomis. Rudenį – lapais ir dūmais iš kaimynų krosnių. Žiemą – sniegu ir tyla. Aš einu tuo pačiu keliu, bet kiekvieną kartą atrandu kažką naujo.
Pirmą kartą ėjau 2023-ųjų pavasarį. Buvau atvažiavusi trumpam. Tada dar neplanavau likti. Ėjau, nes reikėjo išeiti iš namų. Ėjau greitai, su ausinėmis, galvojau apie darbus. Bet kažkur vidury kelio sustojau. Buvo taip tylu, kad ausinės atrodė nereikalingos. Nusiėmiau jas. Ir pirmą kartą išgirdau, kaip čiulba paukščiai. Kaip šlama medžiai. Kaip toli girdisi upelis.
Nuo tada einu beveik kasdien. Kartais ryte, kartais vakare. Kartais su drauge, kartais viena. Kartais kalbu garsiai (kai nieko nėra), kartais tylu. Svarbu ne tai, ką darau einant. Svarbu, kad einu.
Per tuos trejus metus pastebėjau daug dalykų. Pavyzdžiui, kad vienas medis prie upelio visada žydi pirmas. Kad yra vieta, kur visada stovi stirna (ar bent jau jos pėdsakai). Kad pavasarį kelias būna slidus nuo molio, o rudenį – minkštas nuo lapų. Kad žiemą, kai viskas balta, garsai sklinda toliau.
Kartais einu su krepšiu ir renku tai, ką randu. Rudenį – kaštonus ir ąžuolo lapus (juos džiovinu ir dedu į vazas). Vasarą – lauko gėles (jei jų daug). Žiemą – nieko, tik įkvepiu šaltą orą.
Man patinka, kad kelias neturi tikslo. Aš einu iki upelio ir grįžtu atgal. Arba iki didelio akmens ir atsisėdu. Kartais einu ilgiau – iki miško. Tada sėdžiu ant suoliuko ir žiūriu į medžius. Nieko daugiau nereikia.
Kai kurie žmonės sako, kad vaikščiojimas padeda „išvalyti galvą“. Man atrodo, kad tai netikslu. Galva neišvaloma. Ji tiesiog tampa ramesnė. Mintys ateina ir išeina, bet jos nebespaudžia. Ir kai grįžtu namo, jaučiu, kad diena turi formą. Kad ji prasidėjo arba baigėsi ne tik darbe, bet ir šiame kelyje.
Jei turi savo kelią – eik juo. Net jei atrodo, kad „nieko ten nėra“. Ten yra viskas. Tiesiog reikia eiti pakankamai ilgai, kad pamatytum.