Kartais geriausia, ką galiu sau duoti – tai valanda be jokio plano. Tik fotelis prie lango, stora knyga ir puodelis arbatos, kuris taip ilgai virsta, kad net pamirštu apie laiką. Pradėjau tai daryti prieš kelerius metus, kai supratau, kad mano popietės buvo pilnos „reikia“. Reikia atsakyti į laiškus. Reikia pabaigti darbą. Reikia nueiti į parduotuvę. Ir visada jausmas, kad laikas bėga per greitai.
Dabar turiu taisyklę: bent tris kartus per savaitę popietę aš tiesiog sėdžiu. Be telefono. Be kompiuterio. Tik knyga. Arbata. Ir langas. Kartais skaitau grožinę literatūrą. Kartais – poeziją. Kartais – senas žurnalus, kuriuos radau dėžėje palėpėje. Svarbu ne tai, ką skaitau. Svarbu, kad tai darau lėtai.
Arbata taip pat svarbi. Aš mėgstu žaliąją arbatą žiemą ir žolelių – vasarą. Arbata turi būti karšta, bet ne verdanti. Puodelis – sunkus, keraminis. Aš jį laikau abiem rankomis, kai skaitau. Tai padeda jausti, kad esu čia.
Man patinka, kai už lango lyja. Tada fotelis atrodo dar jaukesnis. Arba kai saulė šviečia ir ant grindų krenta šešėliai nuo medžių. Kartais užmiegu skaitydama. Tada nubundu ir toliau skaitau nuo tos pačios vietos. Nieko blogo.
Kartais įsijungiu radiją tyliai. Seną, su antena. Klausausi lietuviškos muzikos arba prancūziškos. Ne todėl, kad reikia suprasti žodžius. O todėl, kad fonas malonus. Tada skaitau toliau.
Po tokios valandos jaučiuosi kitaip. Ne „pailsėjusi“. O tiesiog – savimi. Tarsi būčiau grįžusi namo po ilgos kelionės. Ir tada galiu vėl pradėti darbus, jei reikia. Arba ne. Kartais tiesiog einu pasivaikščioti. Arba pradedu gaminti vakarienę. Be skubos.
Man atrodo, kad tokios akimirkos yra prabanga. Ne todėl, kad jos brangios. O todėl, kad jų negali nusipirkti. Jas gali tik susikurti. Ir tik sau.